Jeremijo laiškas
1Nuorašas laiško, Jeremijo siųsto belaisviams, kurie turėjo būti babiloniečių karaliaus išvaryti į Babiloną, ir skelbiančio jiems, ką Dievas jam įsakė.
Už nuodėmes, kuriomis nusidėjote Dievui, babiloniečių karaliaus Nebukadnecaro esate išvaromi kaip belaisviai į Babiloną. 2Pasiekę Babiloną, išbūsite ten daug metų, ilgą laiką – septynias kartas. Po to parvesiu jus iš ten ramybėje. 3O dabar Babilone matysite ant žmonių pečių nešamus dievus, padirbtus iš sidabro, aukso ir medžio, keliančius pagonims baimę. 4Būkite budrūs! Nepasidarykite panašūs į pagonis ir nė kiek nebijokite jų dievų, 5matydami minią prieš juos arba už jų puolant kniūbsčią. Verčiau sakykite sau: „Tu, Viešpatie, turi būti garbinamas!“ 6O mano angelas su jumis, jis jūsų gyvasties sargas.
7Juk jų liežuvis nulygintas dailidės, o jie patys aptraukti auksu ir sidabru, tačiau apgaulingi ir negalintys kalbėti. 8Tarsi mergaitei, mėgstančiai puošmenis, žmonės atneša aukso 9ir pina vainikus savo dievų galvoms. Kartais kunigai pasiima sidabrą ir auksą nuo savo dievų ir sunaudoja patys, net duoda jo dalį kekšėms prieangyje. 10Šiuos dievus iš sidabro, aukso ir medžio jie aprengia drabužiais tarsi žmones, tačiau anie nei nuo rūdžių, nei nuo kandžių išsigelbėti negali. 11Apvilkus juos purpuro drabužiu, vis dėlto reikia nušluostyti nuo jų veido šventyklos dulkes, kurios ten tirštai nusėda. 12Kiekvienas turi skeptrą kaip srities valdovas, tačiau nepajėgia nubausti mirtimi to, kas jį užgauna. 13Kiekvienas laiko dešinėje kirvį ar durklą, tačiau nepajėgia pats išsigelbėti nuo karo ar plėšikų. 14Tad aišku, kad tai jokie dievai. Todėl nebijokite jų!
15Kaip molio puodas, žmogaus sudaužytas, niekam nebėra naudingas, taip ir jų dievai, pastatyti jų šventyklose. 16Jų akys pilnos dulkių nuo praeinančių žmonių kojų. 17Kaip visur užrakinamos durys žmogui, kuris nusikalto karaliui ir nuteistas mirti, taip kunigai apsaugo šventyklas vartais, užraktais ir velkėmis, kad jų neišneštų plėšikai. 18Jiems jie uždega daugiau lempų negu sau patiems, bet dievai negali nė vieno jų matyti. 19Jie lyg šventyklos sienojai, kurie, kaip sakoma, sugraužiami iš vidaus. Nors iš žemės atšliaužusios kinivarpos sugraužia juos ir jų apdarus, jie nieko nejaučia. 20Jų veidai pajuodę nuo šventyklos dūmų. 21Ant jų kūno ir galvos tupia šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai bei laipioja katės. 22Tad žinokite, kad tai ne dievai, ir nebijokite jų!
23Net auksas, kuriuo jie aptraukti dėl grožio, žiba tik tuomet, kai kas nors nuvalo jų paviršių. Netgi kai buvo liejami, jie nejautė nieko. 24Kad ir kiek būtų už juos sumokėta, gyvybės alsavimo jie neturi. 25Kadangi jie be kojų, žmonės turi juos nešioti ant pečių, šitaip visiems parodydami jų niekybę. Ir juos garbinantieji turi gėdytis, nes parpuolę ant žemės, anie patys nebegali atsikelti. 26Jie negali patys pajudėti, jei kas juos ir pastato, negali patys atsistoti, jei parpuola. Atnašos dedamos šalia jų tarsi šalia mirusiųjų. 27Jų kunigai uždarbiauja, pardavinėdami atnašas savo naudai. Net jų žmonos susūdo dalį mėsos sau, bet nesidalija niekuo nei su vargšais, nei su ligoniais. 28Moterys savo kraujoplūdžių metu ir gimdyvės liečia jų atnašas. Tad žinodami, kad tai ne dievai, – nebijokite jų.
29Kaipgi jie gali būti vadinami dievais? Juk net moterys aukoja atnašas tiems dievams iš sidabro, aukso ir medžio! 30Jų šventyklose kunigai tupi nuplyšusiais drabužiais, nukirptais plaukais bei barzdomis ir nedengtomis galvomis. 31Jie šaukia ir rėkia savo dievų akivaizdoje, kaip kiti daro šermenyse. 32Kunigai ima kai ką iš dievų drabužių ir apvelka jais savo žmonas ir vaikus. 33Patyrę iš ko nors ką pikta ar gera, jie negali už tai atsilyginti; jie negali padaryti žmogaus karaliumi nei jo nušalinti. 34Panašiai jie niekam negali duoti nei turtų, nei pinigų. Jei kas, davęs jiems įžadą, neištesės, jie negali iš jo išreikalauti. 35Jie negelbsti žmogaus nuo mirties nei vaduoja silpnąjį iš galingojo. 36Aklam žmogui jie nesugrąžina regėjimo ir negelbsti žmogaus, esančio bėdoje. 37Jie nei našlės pasigaili, nei našlaičiui padeda. 38Šie mediniai dievai, aptraukti sidabru ir auksu, panašūs į atkirstus nuo kalno akmenis. Jų garbintojai bus sugėdinti. 39Tad kaip galima manyti ar tvirtinti, kad jie yra dievai?
40Net patys chaldėjai jų negerbia. Užtikę kurčnebylį, negalintį kalbėti žmogų, jie tempia jį prie Belio ir reikalauja, kad dievas prakalbėtų, tarsi tas žmogus suprastų. 41Patys jie nepajėgia apsigalvoti ir palikti šių dievų, nes stokoja supratimo. 42O jų moterys, apsijuosusios virvelėmis, sėdi pakelėse, degindamos sėlenas vietoj smilkalų. 43Kuri nors iš jų, pasirinkta kokio praeivio, sugula su juo ir šaiposi iš savo kaimynės, kad toji nebuvo taip pagerbta kaip ji ir kad jos virvelė tebėra nepertraukta. 44Visa, kas daroma su anais dievais, yra apgaulė. Tad kaip galima manyti ir tvirtinti, kad jie dievai?
45Jie padaryti dailidžių bei auksakalių ir tėra tik tai, kuo šie amatininkai norėjo, kad jie būtų. 46Juos dirbantieji patys ilgai negyvena. Kaipgi gali jų padirbti daiktai būti dievai? 47Jie savo įpėdiniams paliko apgaulę ir gėdą. 48Juk kai karas ar nelaimės juos užklumpa, kunigai tariasi tarpusavyje, kur pasislėpti drauge su jais. 49Tad kaip gali kas nors nesuvokti, kad tai jokie dievai, jei jie patys nepajėgia apsisaugoti nuo karo ar nelaimių? 50Juk jie iš medžio, aptraukti auksu ir sidabru! Ilgainiui jie taps žinomi kaip apgaulė. Visoms tautoms ir karaliams bus aišku, kad jie ne dievai, o žmogaus rankų dirbiniai ir jie neturi jokios dieviškos galios.
51Kam gi dar neaišku, kad jie ne dievai? 52Krašto karaliaus jie nepaskiria ir žmonėms lietaus neduoda. 53Nė savo pačių teisių jie negina ir neatgauna, kas buvo neteisėtai paimta, nes yra bejėgiai. Jie tarsi varnos tarp dangaus ir žemės. 54Juk kilus gaisrui šių medinių auksu ir sidabru aptrauktų dievų šventykloje, kunigai, tiesa, bėga ir išsigelbsti, o patys dievai sudega ugnyje drauge su sienojais. 55Pasipriešinti karaliui ar priešams jie negali. 56Tad kaip galima įsivaizduoti ar manyti, kad jie yra dievai?
57Nei nuo vagių, nei nuo plėšikų šie mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai neišsigelbsti. Vagys nuo jų jėga nulupa auksą bei sidabrą ir pabėga su drabužiais, kuriais jie buvo apvilkti. O jie negali net sau pagelbėti. 58Kur kas geriau būti karaliumi, rodančiu drąsą, ar namų apyvokai reikalingu indu, kuriuo giriasi jo savininkas, negu šiais netikrais dievais; geriau būti namų durimis, kurios saugo visa, kas viduje, negu šiais netikrais dievais; geriau būti mediniu stulpu karaliaus rūmuose negu šiais netikrais dievais! 59Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės, būdami šviesūs ir atlikdami skirtą tarnybą, elgiasi klusniai. 60Panašiai ir žaibas, kai švysteli, būna gražus pasižiūrėti, taip pat ir vėjas, pučiantis kiekviename krašte. 61Ir debesys, kai Dievas jiems įsako plaukti viršum visos žemės, vykdo, kas įsakyta, 62ir ugnis, pasiųsta iš aukštybių deginti kalnų ir miškų, daro, kas paliepta. Šie netikri dievai neprilygsta jiems nei grožiu, nei galybe, 63todėl neįtikėtina ir negali būti tvirtinama, kad jie yra dievai. Jie nei teisingumą įgyvendina, nei žmogui gera padaro. 64Tad žinodami, kad tai ne dievai, nebijokite jų!
65Ir karalių jie negali nei prakeikti, nei palaiminti. 66Tautoms ženklų dangaus skliaute jie nerodo, kaip saulė nespindi, kaip mėnulis nešviečia. 67Gyvuliams geriau negu jiems, nes bėgdami į pastogę jie gali savimi pasirūpinti. 68Taigi nėra nė mažiausio įrodymo, kad tai dievai, todėl nebijokite jų!
69Juk kaip baidyklė agurkų darže nieko neišsaugo, taip ir mediniai auksu bei sidabru aptraukti dievai. 70Lygiai kaip erškėčių krūmas sode, ant kurio tupia visokiausi paukščiai, arba kaip į patamsį numestas lavonas yra jų mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai. 71Iš sudūlėjusio ant jų purpuro ir lino galima pažinti, kad tai jokie dievai. Galop ir jie patys sudūlės ir taps krašto gėda. 72Juo geriau teisiam, stabų neturinčiam žmogui, nes gėda jo nepalies.
